Text: Ramūnas Čičelis
Internal portrait
View gets into human mind without any analysis – there are no barriers, and view, not depending on our will, becomes ours. You can not erase it, it's possible only to add some more views and to create a painting: some transparent layers, which form a meaning. Only after that view becomes a word. On the other hand, if we read a text, word is the first, and only later imagination creates painting. This process programmes our memory: almost everything what happens with us, at first was imagined. The limits of our memory do not let to keep connections between imagination and reality. Our experience is a library of words and views, library without limits and catalogues. It is the biggest library in the world, there is no censorship: we can prohibit ourselves to use some words, but censorship of views is powerless. This law is totally irrational. There are some people with only one view in their imagination, it is a pathology. Our consciousness works as a photo camera, and you can not rule it. It chooses angles, light, resolutions and storage formats by itself. Digital photo camera is a non successful copy of imagination. That's why painting is more interesting than photography. A painter cares about interpreting internal view library, but not about outer world. Some painters paint repeating views, some choose to express naive landscapes. And others paint only one painting in their life. My painting is a butterfly with all colours, lightness and temporal life. I can't paint, that's why I only sit next to the painter, not as a model, but as a friend. That is internal portrait. What is yours internal life portrait?
Vidinis portretas
Vaizdas į žmogaus psichiką įkrenta be analizės – apeina visus įmanomus barjerus ir prieš mūsų valią tampa savastimi, kurios neištrinsi – galima tik uždengti kitais vaizdais, ir taip sukurti paveikslą: keli persidengiantys sluoksniai, formuojantys bendrą prasmę. Tik po to vaizdas virsta žodžiu. Kita vertus, jei skaitome kalbinį tekstą, pirmesnis yra žodis, ir tik iš jo vaizduotė sukuria piešinį. Šis procesas yra programuojantis žmogaus atmintį: beveik viskas, kas mums nutinka, buvo pirmiausia įsivaizduota. Atminties ribotumas neleidžia aiškiai susieti kažkada susikurtų vaizdinių ir jų išsipildymo. Mūsų patirtis – tai žodžių ir vaizdų biblioteka, kurios turinys neišmatuojamas, nesukataloguotas. Tai – pati didžiausia pasaulio biblioteka, kuriai negalioja jokie cenzūros varžtai: jei tam tikrus žodžius dar galime sau uždrausti, tai vaizdų cenzūros mechanizmas yra bejėgis. Šis dėsningumas yra visiškai iracionalus. Pasitaiko tokių žmonių, kurių vaizduotę apsėda vienas vaizdinys, virstantis jau patologija. Mūsų sąmonė veikia lyg fotoaparatas, kuriam neįsakysi. Jis pats pasirenka kampus, apšvietimą, rezoliucijas ir vaizdų saugojimo formatus bei būdus. Skaitmeninis fotoaparatas yra tik nevykusi vaizduotės kopija. Todėl tapyba man atrodo įdomesnis menas už fotografiją. Tapytojui rūpi ne fotografuoti išorę, o interpretuoti tai, ką pavyksta ištraukti iš vidinės vaizdų bibliotekos. Kai kuriems dailininkams būdingas polinkis drobėje išreikšti besikartojančius vaizdinius. Kai kurie renkasi nuvalkiotus senamiesčių vaizdus. O dar kiti kuria vieną viso savo gyvenimo paveikslą. Mano paveikslas yra naktinis drugelis su visomis savo spalvomis, lengvumu ir laikinumu. Piešti nemoku, todėl mano vaidmuo – tik sėdėti šalia dailininko, ne pozuoti, o būti kartu su juo, kad būčiau pajaustas. Tai – vidinis portretas. Kokie yra jūsų vidiniai portretai?